Jeremijo 10

₂Taip kalba VIEŠPATS:

„Nemėgdžiokite tautų elgesio,

nenuogąstaukite dėl ženklų dangaus skliaute,

nors dėl jų tautos ir nuogąstauja.

₃Ką tautos tiki, tai gryna apgaulė,

nes stabas – tik rąstigalis iš miško medžio,

išskobtas meistro skaptuku,

₄papuoštas auksu ar sidabru,

prikaltas plaktuku ir vinimis,

kad nenugriūtų.

₅It paukščių baidyklės melionų darže,

jie negali kalbėti.

Juos reikia nešioti,

nes patys jie nepaeina.

Nebijokite jų, nes jie negali

nei žalos padaryti, nei naudos atnešti“.

₆Tokio kaip tu, VIEŠPATIE, kito nėra!

Didingas tu, didinga tavo vardo galybė!

₇Kas gali tavęs nebijoti, tautų Karaliau?

Tai pridera tau,

nes tarp visų išminčių tautose,

visų tautų valdose,

tokio kaip tu, kito nėra!

₈Visi kaip vienas jie be žado ir be jausmo;

tad ką jie gali išmokti iš medinių stabų?

₉Jie – iš Taršišo atvežtas,

plaktuku kalstytas sidabras

ir auksas iš Ufazo!

Jie – meistro išmonė

ir auksakalio rankų darbas.

Violetinis ir purpurinis jų apdaras.

Visi ligi vieno jie – nagingų amatininkų dirbiniai.

₁₀VIEŠPATS – tikrai Dievas,

jis – gyvasis Dievas, amžinasis Karalius.

Nuo jo pykčio dreba žemė,

jo apmaudo nepajėgia pakelti tautos.

₁₂Jis sukūrė žemę savo galybe,

padėjo pasaulio pamatus savo išmintimi,

išskleidė dangaus skliautą savo išmone.

₁₃Kai sugriaudžia jo balsas,

šniokščia vandenys dangaus skliaute.

Jis atpučia debesis nuo žemės pakraščių,

padaro tviskančius žaibus lietui,

išleidžia viesulus iš aptvarų.

₁₄Kiekvienas žmogus – kvailas, nesupratingas;

sau pačiam gėdą daro auksakalys savo stabais,

nes nuliejo apgaulę, be gyvybės alsavimo.

₁₅Jie niekam tikę, vien juoko verti.

Atėjus jų bausmės metui, išnyks kaip nebuvę.

₁₆Nepanaši į juos Jokūbo dalis;

jis – visa ko kūrėjas,

Izraelis – jo paveldo gentis,

o jo vardas – Galybių VIEŠPATS.

₁₇Susidėk ryšulį ir palik kraštą,

apgultasis mieste!

₁₈Juk taip kalba VIEŠPATS:

„Štai šį kartą gyventojus tikrai išblokšiu iš krašto,

taip prislėgsiu, kad jie pajus!“

₁₉Vargas man! Aš žuvęs!

Mano žaizda nepagydoma.

O aš tariau: „Tai tik liga;

aš galiu ją ištverti“.

₂₀Mano palapinė nusiaubta,

visos jos virvės nutrauktos.

Mano vaikai paliko mane, jų nebėra;

niekas mano palapinės nebestatys,

nėra, kas išskleistų mano palapinės dangas.

₂₁Ganytojai buvo kvaili,

neieškojo VIEŠPATIES,

todėl ir nelydėjo jų sėkmė,

o visos jų kaimenės buvo išvaikytos.

₂₂Klausykis! Girdėti ūžesys!

Artėja iš šiaurės baisus sąmyšis,

kad paverstų Judo miestus tyrais,

šakalų landyne.

₂₃Aš žinau, VIEŠPATIE,

kad ne žmogus sau kelią lemia.

Žmogus negali nei pasirinkti gyvenimo kelio,

nei savo žingsnius gyvenime pakreipti.

₂₄Pataisyk mus, VIEŠPATIE, tačiau su saiku,

ne su pykčiu, idant niekais mūsų nepaverstum.

₂₅Savo pyktį išliek ant tautų,

kurios tavęs nepripažįsta,

ir ant tų karalijų,

kurios tavo vardo nesišaukia.

Juk jos surijo Jokūbą, sunaikino jį,

nuniokojo jo sodybas!